Parengė Averus partnerė, darbo teisės ekspertė, advokatė Jurgita Venckutė
Medikų vakcinavimas nuo COVID-19 jau kelia darbuotojų ir darbdavių ginčus. Tik laiko klausimas, kada tai pasieks ir kitus darbdavius (prekybos centrus, švietimo įstaigas, grožio salonus ir kt.). Akivaizdu, kad darbuotojas negali būti skiepijamas be jo sutikimo.
Bet lieka ir kitos teisinės problemos:
* Ar darbuotojas turės teisę reikalauti iš darbdavio užtikrinti skiepijimą, kai vakcina bus plačiau prieinama?
* Ar darbdavys turi teisę diferencijuoti darbo sąlygas paskiepytiems ir nepaskiepytiems darbuotojams?
* Ar darbdavys apskritai turi teisę organizuoti darbuotojų vakcinavimą?
* Kokiais pagrindais darbdavys tvarkys asmens duomenis apie darbuotojų vakcinavimą?
Šiame kontekste nerimą kelia teisinio reglamentavimo spragos. Jas svarbu pašalinti, kad būtų užtikrintas sklandus tolesnis vakcinacijos nuo COVID-19 procesas.
Skiepijimas darbo pareigų vykdymo tikslais nėra naujiena darbo teisėje. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (DSSĮ) 29 straipsnio 5 dalis numato: „Darbuotojai, kuriems yra pavojus susirgti užkrečiamąja liga, skiepijami darbdavio lėšomis. Darbuotojų, kurie skiepijami darbdavio lėšomis, profesijų ir pareigybių sąrašus tvirtina sveikatos apsaugos ministras.“
Ši norma nereiškia, kad skiepai darbuotojams savaime yra privalomi. Tačiau ji įteisina skiepus kaip darbdavio taikomą saugos ir sveikatos darbe priemonę. Taigi darbdavys šios priemonės pagrindu gali daryti kitus reikšmingus sprendimus – organizuoti vakcinacijos procesą, tvarkyti duomenis apie darbuotojų vakcinaciją, atitinkamai organizuoti darbo sąlygas vakcinacijos pagrindu ir kt. Su sąlyga, kad tai tinkamai aprašys vidaus dokumentuose, laikysis proporcingumo ir skaidrumo reikalavimų bei sąžiningai suderins visus sprendimus su darbuotojų atstovais teisės aktų nustatyta tvarka.
Yra tik vienas BET. Kaip aiškiai nurodo DSSĮ, darbuotojų skiepijimo darbdavio lėšomis mastą ir sritis apibrėžia 2004 m. spalio 14 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. V-716. Įsakyme numatytas darbuotojų, skiepijamų darbdavio lėšomis, profesijų ir pareigybių sąrašas. Darbdaviai sudaro skiepijamų darbuotojų sąrašus būtent šio įsakymo pagrindu. Pvz., įsakyme numatytos skiepų nuo gripo, erkinio encefalito ir kitų paplitusių infekcijų suteikimo darbuotojams sąlygos. Tačiau COVID-19 šiame sąraše nėra.
Šio įsakymo atnaujinimas, įtraukiant COVID-19 rizikos veikiamas profesijas ir darbo sąlygas, šiandien yra akivaizdžiai reikalingas.
Antra vertus, nė viena užkrečiama liga iki šiol darbo santykių nepaveikė tokiu plačiu mastu, kaip COVID-19. Išskirti konkrečias profesijas, kurioms būtų suteiktos su skiepais susijusios garantijos, šiandien būtų nemenkas teisėkūros iššūkis. Todėl tuo pačiu reikalingi ir DSSĮ pakeitimai, kuriais būtų išsamiau ir lanksčiau reglamentuotos darbuotojų bei darbdavių teisės ir pareigos, susijusios su darbuotojų skiepijimu. Reikalingas aiškumas, darbuotojų apsauga ir geresnės sąlygos darbdavių įsitraukimui į vakcinacijos procesą.
Reikėtų pažymėti, jog sveikatos priežiūros darbuotojų skiepijimo sąlygas ir gaires darbdaviams tam tikra apimtimi jau reguliuoja specialūs teisės aktai – Lietuvos higienos norma HN 47-1:2020 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: infekcijų kontrolės reikalavimai“; Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. lapkričio 14 d. įsakymas Nr. V-1110 „Dėl hospitalinių infekcijų epidemiologinės priežiūros ir valdymo“.
Tuo tarpu kituose sektoriuose darbuotojų vakcinavimas nuo COVID-19 šiuo metu yra už teisinio reglamentavimo ribų, rizikos grupėse esantys darbuotojai neturi teisinio pagrindo reikalauti darbdavių sudaryti vakcinacijos galimybę.
Tik laiko klausimas, kada vakcinavimo procesas taps aktualus platesnėje visuomenėje ir skirtinguose ekonominės veiklos sektoriuose. Šiame kontekste darbdaviams ir darbuotojams reikalingas teisinis aiškumas, jų teisėtų interesų apsauga. O sveikatos apsaugos politikai – darbdavių įsitraukimas, sudarant palankias sąlygas rizikos grupėse esančių darbuotojų skiepijimui nuo COVID-19.
