2024 m. Aplinkos apsaugos departamentas (AAD) priiminėjo garantijas, kurias platino kelios Lietuvoje veikiančios įmonės, prisidengusios Italijos „Confidi“ vardu, tokių kaip ApiFidi ir CommerFidi. Vėliau paaiškėjo – tokios garantijos neturėjo teisės būti naudojamos viešiesiems įsipareigojimams užtikrinti. Mat jos neatitinka nei banko garantijos, nei jokios teisėtai pripažįstamos užtikrinimo priemonės apibrėžimo.

Tuomet AAD ėmė atmesti tokias garantijas. Verslui, kuris jomis kliovėsi, teko ieškoti naujų sprendimų – patiriant laiko, finansinių ir reputacinių nuostolių. Maža to, jau priimtas garantijas teko keisti, nors jos buvo pateiktos vadovaujantis tuo, ką „leido“ rinka.

- Kas atsakingas už tai, kad šios „garantijos“ apskritai atsirado rinkoje?
- Kodėl priežiūros institucijos toleravo jų platinimą be jokio aiškaus reguliavimo?
- Kodėl tiek laiko užtruko reakcija, nors draudikų asociacijos jau buvo pateikusi visą informaciją Lietuvos bankui dar 2024 m.?
- Kaip ilgai bus leidžiama veikti struktūroms, kurios platina finansines priemones, neatitinkančias įstatymo reikalavimų?

Šiuos ir kitus klausimus teisme kelia mūsų partneris advokatas Jonas Sakalauskas kartu su Milda Simelytė, ginantys klientų interesus ir siekiantys atsakomybės iš tų, kurie platino „garantijas“, neturėjusias teisės atsirasti rinkoje.

„Šie teisminiai ginčai yra ženklas, kad reguliavimo sistemoje – rimtos skylės, kurias išnaudoja abejotinos finansinės schemos“, – pabrėžia Jonas Sakalauskas.

Dar opesnė problema atsiskleidžia atliekų tvarkymo sektoriuje. Įmonės turi labai ribotas galimybes įsigyti užtikrinimo priemonių, o rinkoje dominuojantys draudikai taiko neproporcingai aukštas kainas.

Pasekmė – verslas paliekamas rinktis tarp rizikos ir finansinės naštos. Tai jau rimtas signalas, kad sistema veikia ne verslui, o prieš jį.

Daugiau apie CommerFidi ir ApiFidi garantijų platintojų schemas ir jų šešėlius – LRT straipsnyje.