Advokatas Marius Barisevičius tapo Advokatų profesinės bendrijos AVERUS asocijuotu partneriu. Ginčų sprendimo ir baudžiamųjų bylų ekspertas bendrijoje dirba aštuonerius metus. 

Teisine praktika M. Barisevičius verčiasi nuo 2007 m., o 2011 metais buvo pripažintas advokatu, tapo Lietuvos advokatūros nariu. Marius atstovauja klientams civilinėse, administracinėse bylose, mokestiniuose ginčuose, ikiteisminiuose tyrimuose bei baudžiamosiose, administracinių nusižengimų bylose. Kolegos ir klientai Marių vertina už ginčų sprendimų procesų išmanymą, kūrybingą ir į tikslą orientuotą bylų strategiją bei mokėjimą išsklaidyti įtampą taikliu humoru ar anekdotu. 

Mariau, kaip paaiškini savo dukroms, ką veiki darbe ir koks tavo darbas?

Mano dukroms tai didžiausias įspūdis, kai pamato mane su mantija. O apie darbą trumpai pasakau: padedu spręsti žmonėms problemas. 

Kodėl advokatai vilki mantijas?

Formalus dalykas, kuris suteikia formalumo pačiam procesui. Tiesiog, kad atskirtų, kas yra advokatas. O kas yra ne. 

Natūralu, kad kai dėvi mantiją, atsiranda toks oficialumas, ženklas. Labai gerai atsimenu tą oficialumą, tą naštą mantijos, kai apsivilkau pirmą kartą. Apsirengi – ir iškart turi pasitempti.

Advokato profesija išskirtinė tuo, kad ateidami čia mes duodame priesaiką. Dirbti sąžiningai, siekti teisingumo ir ta priesaika iš tikrųjų yra įpareigojanti. 

Koks pasiekimas darbe tau labiausiai įsiminė?

Tikriausiai, klientų ašaros, išgirdus tam tikrą teismo sprendimą. Tokiomis akimirkomis, tu supranti, kad šitas procesas yra tau profesinės atsakomybės klausimas, o tam žmogui sprendžiasi dalis gyvenimo. 

Tu ne tik turi būti teisininkas, profesionalas, bet turi būti ir psichologas, ir psichiatras, ir kunigas ir daugelis asmenų, profesijų vienoje profesijoje. 

Labiausiai įsimena žmonių emocijos bylose. Natūralu. Nors tu neparodai, bet kažkur širdy palieka žymę.

Kaip pailsi nuo darbų ir įtampos?

Pailsiu būdamas gamtoje. Turime tam tikrus tradicinius žygius, kai mes su šeima ir su draugų šeima išvažiuojame pagyventi palapinėse, gamtoje. 

Patinka mano dukroms kartais būti įkastoms uodo, palaikyti žuvį rankose (nors ir labai baisu). Čia kaip toje Gedimino Storpirščio dainoje: „aš labai bijau varlės – ir mažos, ir didelės; nors ta baimė neprotinga, bet varlė man nepatinka“. Bet visa ta baimė paskui išsiverčia į tam tikrą įdomumą. Baimė taip pat yra joms ir stimulas pažinti gamtą. Iš pradžių būna – „Oi, uodas!!!”, iki – „O, vėl uodas...”. Mažoji drąsiai gali paimti žuvį, o didžioji pagauna, bet – „Gal tu gali nukabinti?” (juokiasi). 

Mano tėtis Audronis yra be galo aistringas medžiotojas, iš kurio ir aš perimu aistrą gamtai, medžioklei. Medžioklė gerai prapučia galvą dėl to – ar kai tu sėdi bokštelyje, ar kažko tykai – privalai įsiklausyti į gamtą ir pabūti tyloje su savo mintimis.

Medžioklė pati ji neapsibrėžia vien tik buvimu gamtoje, gamtos priežiūra. Tai yra tam tikra medžioklės kultūra. Dalis jos yra kulinarija, laimikio paruošimas, gaminimas iš jo. 

Ar sudėtinga žvėrieną paruošti?

Ne, gerą mėsą yra sudėtinga sugadinti. O steiko svarbiausia neperkepti, bet ir neiškepti per mažai.

Namuose, kiek žinau, tave supa trijų moterų karalystė?

Taip, žmona ir dvi dukros. Mažajai dukrai treji, didžiajai – šešeri metai. Visos trys yra asmenybės, bet sugyvenam. Tėčio pareigos yra vienos svarbiausių ir šauniausių mano gyvenime. Matyti kaip jos auga, tobulėja, kažko jos iš tavęs išmoksta, kažko – tu iš jų. Tos pačios kantrybės. Man asmeniškai suteikia daug gerų emocijų ir džiaugsmo, nepaisant to, kad kai kuriomis akimirkomis norisi garsiai surėkti.

Filme „Džiaze tik merginos“ yra toks posakis: „pas kiekvieną yra savi trūkumai“. Aš džiaugiuosi, kad damos gali pakęsti mano nuprotėjimus, pvz. savaitgalius, parduotus medžioklei. 

Pastebėjau, kad tu visad užanty turi po anekdotą

Aš esu linksmų plaučių žmogus. Be galo mėgstu anekdotus. Tam tikroje situacijoje ištraukia mano atmintis kažkokį anekdotą ir visi linksmai pasijuokiam. Tai ne tik būdas pradėti pokalbį, pratęsti, bet ir pabaigti bei pratęsti kažkada ateityje. 

Anekdotas gelbsti įvairiausiose situacijose, nuo įtampos, įskaitant ir profesinėje erdvėje, tik jis turi būti vietoj, laiku, tinkamas.

Ar būna teisme pasakojami anekdotai?

Teisme ne tik anekdotai nuskamba, bet ir susikuria. Vienas profesinis anekdotas: ateina du advokatai į restoraną ir išsitraukia savo sumuštinius. Prieina barmenas ir sako: „Atsiprašau, gerbiamieji, pas mus savo maisto valgyti negalima“. Advokatai susižvalgo ir susikeičia sumuštiniais.

Keisčiausia vieta, iš kurios teko dalyvauti teismo posėdyje?

Tų vietų tokių, kur gali pravesti posėdį, yra buvę įvairių. Kai nespėji atvažiuoti ir matai, kad laiko nėra, tai susirandi vietą, kur tiesiog būtų geras internetas, ir bandai imituoti ofiso patalpas kažkur gražiai atsisėdęs, su mantija automobilyje. 

O kaip tu nusprendei tapti advokatu?

Svarsčiau dėl dviejų kelių. Vienas iš jų buvo medicina, kadangi esu kilęs iš medikų šeimos. Mano tiek mama, tiek tėtis yra medikai. O kitas buvo teisė. Ir jau esu šitam kely ilgai. Pamenu, 2021 m. gavau sveikinimą iš advokatūros su dešimtmečiu. 

Advokato darbe būna visokių kuriozų. Būdavo atvejų, kai sugaišti 8 val. kely dėl 15 min. posėdžio, kurį tu atidedi. Džiaugiuosi, kad po pandemijos informacinės technologijos ne tik advokatų, bet ir teismų darbe yra ir išliko. 

Šaunioji AVERUS darbo kultūra, kad leidžia kiekvienam pabandyti ir prisitaikyti dirbti pagal savo poreikius. Juk darbas, ar tu jį atliksi ofise, ar neformalioje aplinkoje, jis nuo to nepasikeis – tiesiog, privalai padaryti gerai. 

Video interviu su Mariumi – spauskite čia.