Klausimas ekspeditoriams: ar Jūsų sutartyse su klientais aptarta, kas atlygina nenumatytas papildomas išlaidas?

Tarkime, konteinerių prastovas, krovinių sandėliavimo išlaidas, muitinės patikrinimo išlaidas, krovinio grąžinimą ir pan. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad viskas elementaru ir paprasta: tokias išlaidas apmokės siuntėjas.

Tačiau iš teismų praktikos matome, kad anaiptol ne visada. Pvz.: „Aplinkybė, kad ekspeditorius teikia ar organizuoja sutartyje numatytas paslaugas užsakovo lėšomis, a priori nereiškia, kad bet kokios ekspeditoriaus patirtos išlaidos vykdant ekspedijavimo sutartį turi būti atlyginamos.“  Kitaip tariant, tai, kad ekspeditorius patiria papildomų išlaidų – automatiškai nesukuria pareigos siuntėjui jas atlyginti. 

Įsivaizduokime situaciją:

• pasitelkiant ekspeditorių, krovinys pervežamas tarptautiniu maršrutu;
• tarpinėje „stotelėje“ krovinys sulaikomas muitinėje ir nustatoma, kad krovinio gabenimas pažeidžia tarptautinės prekybos sankcijas;
• muitinės įstaiga uždraudžia gabenti krovinį į paskirties vietą, dėl to tenka grąžinti jį į išvykimo uostą;
• taip atsiranda nenumatytos konteinerio naudojimo ir saugojimo išlaidos;
• šias išlaidas vežėjui padengia ekspeditorius ir pareikalauja jų iš krovinio siuntėjo. 

Situacijos sprendimas atrodytų paprastas – kadangi siuntėjas pažeidė tarptautinės prekybos sankcijas ir krovinys sulaikytas bei papildomos išlaidos atsirado dėl siuntėjo kaltės, už tokias papildomas išlaidas turėtų būti atsakingas siuntėjas.

Teismas matė šią situaciją kitaip. Ekspeditoriaus ieškinį siuntėjui jis atmetė motyvuodamas, kad tokios išlaidos negali būti kvalifikuojamos papildomomis savo prigimtimi išlaidomis ir jų negalima reikalauti iš siuntėjo. Į teismo argumentus ir teisinius niuansus šįkart nesiplėsiu. Tačiau pamoka iš šios byla aiški: numatykite, kas apmokės galimas papildomas išlaidas net tada, kai tai atrodo akivaizdu.

Parengė: Greta Motiejūnienė