Nuo šių metų lapkričio 1 d. įsigalioja Darbo kodekso pokyčiai, kuriais bus sumažintas kompensacijų dydis už darbą, atliekamą lauko sąlygomis arba keliaujant, taip pat už kilnojamojo pobūdžio darbą. Iki tol šios kompensacijos tebebus neapmokestintos GPM ir VSD mokesčiais, tačiau po mažiau nei metų tokių kompensacijų išvis neliks.
Kompensacija sumažėja net 20 procentų
Pagal iki šiol galiojusią tvarką ir dar galiosiančią iki šio spalio 30 d., kompensacijos už darbą lauko sąlygomis, darbą, kuris susijęs su kelionėmis ar važiavimu, ar kilnojamojo pobūdžio darbą, gali būti apmokamos iki 50 procentų darbuotojo bazinio (tarifinio) darbo užmokesčio. Šios mokamos tuo atveju, kai darbuotojui neapmokamos komandiruotės išlaidos.
Nuo lapkričio 1 d., šių kompensacijų dydis sumažėja net 20 procentų ir paliekama iki 30 procentų darbuotojo bazinio (tarifinio) darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Šis DK 144 straipsnio 8 dalies pakeitimas galios laikinai, nuo šių metų lapkričio 1 d. iki 2023 m. birželio 1 dienos.
Po mažiau nei metų tokių kompensacijų išvis nelieka
Nuo 2023 m. birželio 1 d. apskritai panaikinamos tokio pobūdžio kompensacijos. Galimai, kompensacijų nelieka dėl darbdavių piktnaudžiavimo šia sistema, kadangi darbdavys priviliodamas darbuotojus darbo skelbime į atlyginimo dydį neretai jau būna įtraukęs kompensacijas, o darbuotojas apie tai informuojamas tik darbo pokalbio metu ar sudarant darbo sutartį.
Pasirašant darbo sutartį, iš pirmo žvilgsnio, darbuotojui gali atrodyti, kad viskas gerai, darbdavys mokės tiek, kiek pažadėta darbo skelbime, tačiau darbuotojas gali nesuprasti, kad kompensacija – nėra darbo užmokestis.
Kadangi šios kompensacijos nėra laikomos darbo užmokesčiu, skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį jos nėra įtraukiamos, tad šiuo atveju darbuotojas gauna mažesnius atostoginius ar kitas socialines išmokas. Ta pati problema kyla ir kreipiantis banko paskolos. Bankas kompensacijų netraukia į darbuotojo gaunamą darbo užmokestį, tad dažnu atveju, tai gali bloginti darbuotojo padėtį skolinantis. Žinoma, yra atvejų, kai darbdaviai sumoka mokesčius už tokio pobūdžio kompensacijas, nors įstatymas ir nenumato prievolės to daryti.
Kuo remiantis mokamos tokios kompensacijos?
DK nustatyta, kad darbuotojams, kurių darbas yra kilnojamojo pobūdžio arba atliekamas lauko sąlygomis, arba susijęs su kelionėmis ar važiavimu, yra kompensuojamos su tuo susijusios padidėjusios išlaidos už faktiškai tokio pobūdžio dirbtą darbo laiką ir jos mokamos tuo atveju, kai darbuotojui neapmokamos komandiruotės išlaidos. Pavyzdžiui, darbais lauko sąlygomis laikomi tie atvejai, kai darbuotojai dirba lauke, kai aplinkos temperatūra žemesnė kaip -10 ℃ arba aukštesnė kaip +28 ℃, arba dirbama nešildomose patalpose, kai aplinkos temperatūra žemesnė kaip +4 ℃.
Taigi, pvz., visų profesijų darbuotojai, kurie šią vasarą dirbo lauke per karščius (didesnius kaip +28 ℃), galėtų gauti minimas kompensacijas už faktiškai tokio pobūdžio dirbtą darbo laiką.
Nors šios kompensacijos ir įtvirtintos DK, tačiau darbdavys ir darbuotojas dėl tokių kompensacijų turėtų susitarti darbo sutartyje, arba šios garantijos gali būti nustatytos darbdavio vidiniuose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje arba darbovietėje galiojančioje darbo apmokėjimo tvarkoje.
Jei nėra aukščiau paminėtų susitarimų ar tvarkų, bet darbuotojas faktiškai dirba tokio pobūdžio darbą, pastarasis gali raštu kreiptis į darbdavį prašydamas mokėti tokias kompensacijas. Darbdaviui nesutikus, darbuotojas turėtų teisę kreiptis į Darbo ginčų komisiją.
Ką daryti, jei pasikeitus reglamentavimui, darbo sutartyse lieka DK prieštaraujančios nuostatos?
DK 45 straipsnio 4 dalis įtvirtina darbdavio teisę tam tikrais atvejais keisti darbo sutarties sąlygas be darbuotojo sutikimo. Taigi darbdavys turėtų keisti darbo sutartis, kai pakinta atitinkamas darbo sutarties sąlygas reglamentuojančios taisyklės. Apie šių sąlygų pokyčius darbuotojas turi būti informuotas prieš protingą terminą, šį darbdavys parenka savo nuožiūra – sudarydamas sąlygas darbuotojui pasirengti būsimiems pokyčiams.
Parengė: Diana Gečienė
